* * *
Medunešiai žiedai
                       (nutolstančio Perkūno ritmikoj
                        žiūrės
                        su įnoringu blizgesiu, rasojančiu
                        akyj)
Matys:
 
Susirgęs driežas merdi
                         (jo neišslaugys
                          nei Laikas – Daktaras
                          nei vėl juos
                          lankančių)
Laukinių bičių
Dūzgesys...

Praplikusį pakaušį
Pasikasęs
                       (žiūrėdamas ilgai
                        staiga
                        mažojoj įlankoj)
Jūreivis senas
                        (balsiai
                         pats sau)
Pamintys:
 
                 „ką gi –
Laikas
                      lopyt
                      dugną burlaivio
                      ir laikas džiaugtis –
Esame
                      visi jo viduje
Gyvi –

 
Šlovė Tau,
Dieve!..
                   (ir Tau, drieželi, dinozaurų palikuonie)
Amen."