Aš jau seniai nesuprantu,
kurių galų ir kokio velnio
tu styrai čia, kaliause tu,
Europos vidury be kelnių?

Ką saugai tu — TSRS
tuščialentyninę vaikystę?
Nuo Vinetu per naktį mes
į internetinę kvailystę

per laiptus tris, staiga — aukščiau:
nuo Šerloko kaipmat — „Play station“.
Kliedėjau, bet nenumačiau,
lig mobiliųjų kad prieisim.

Iki ribos, kai praeitis,
kaip Cojus – Robin Hudo sakmės,
Kai tik – kompiuteris. Bet jis
Nėra garantas nuo vienatvės.

Kai senas draugas, su kuriuo
tranzuot kur nors (į Sachaliną)?
Svajojom, gėrėm... (tuščia jo) —
dabar per Londoną jis mina.

Kad kurso susitikime
aš, gavęs žodį, mikčiot imsiu:
— „Gyvenimas – O'kay“. Bet — ne:
Be namo, medžio nenurimsiu...

Ir nenurimsiu be vaikų.
(Nors man — beveik jau 50).
Ir „Smokie“, Suzy Quatro... Q —
q — šokam viens prieš kitą, linksim...

Lyg neatvykę su „Nissan“.
(Geriau „dailė“ jau nei „prekyba“).
Ir iki šiol neaišku man,
kur peržengiau tą ploną ribą,

kai iš svajoklio pavirtau
į konvertuojamą valiutą...
Sovietų uniforma — tau.
Ir Gorbis, prižadėjęs butą

dutūkstantaisiais. Kaip vanduo
ir Kašpirovskis, ir... panašūs.
Kai strigo mintys tik ties tuo,
nuo ko šiandieną apsinešus?

Taip viskas greitai... Nėr jėgų...
Ir mitingai, ir „Baltos rožės“.
Su darbu, bet be pinigų.
Ir „Modern Talking“, bet ir — grožis,

kai restauruoji dalykus
iš praeities. Įdomūs žmonės...
Kokie įstatymai ryt bus —
nenumanai. Bet tos kelionės

su pribaigtu „Turistuku“
į Taliną... Pajūris–Kaunas:
Lyg spirale aukštyn suku —
ten patirtis su laime pjaunas.

Dabar — gausybė pramogų.
Tačiau draugai, pavirtę failais,
toli. (Per principą). Jeigu
numirsiu, apraudos gmail'ais...