Sapnas „Žalia žolė“

Jau savaitė, kaip skaitau vienus užrašus, kuriuose radau apie pranašiškus sapnus. Tuomet pagalvojau, jog kažkada praeityje man jų pasitaikydavo ir gan realių. Svarbiausia, su vienu ir tuo pačiu asmeniu iš praeities. Jie vykdavo Gedimino prospekte (tuomet Lenino), nes didesnę dalį pietų meto praleisdavom ten. Kartais tekdavo pasukti į Žvėryno rajoną, t. y. A. Mickevičiaus gatvėje buvusią elito parduotuvę, o laiko pakakdavo, nes dėl vėlavimo nebuvo problemų. Sapne viena vieta ties Mažvydo biblioteka, kita sporto prekių parduotuvė netoli centrinio gastronomo. Skyrėsi situacijos ir vienoje, ir kitoje vietoje. Vietos turbūt metrų tikslumu, tik vienoje aš keblesnėje padėtyje, kitoje tas asmuo. Tikrovėje visai skirtingos situacijos... Dar vienas sutapimas įvykęs Trakuose, net mintys sapne ir tikrovėje tos pačios. Kas įdomiau, tai vykdavo sekančią dieną. Buvo ir daugiau – visų nesuminėsi...
Dar vakar paruošiau eilėraštį, skirtą pilnačiai, bet perskaičiusi apie oranžinį mėnulį susimąsčiau: ar tikslinga, nors tekstai visai skirtingi. Šiandieną atsidariusi svetainę dar kartą perskaičiau tą eilėraštį ir staiga prisiminiau šios nakties sapną, todėl ir pavadinau taip, nes jis buvo labai realistinis...
... Tėviškė. Dar jaunystėje sapnuodavau, jog skrendu virš laukų, o dangus giedras, kaip ir šioje naktyje. Tik šį kartą ne skrendu, o stebiu laukus tarsi iš viršaus. Dvi nuokalnės, sueinančios į daubą, kur pavasarį, tirpstant sniegui, nutekėdavo vanduo nuo aukštesnės nuokalnės. Ant pietinės nuokalnės buvo išsidėsčiusi sodyba, o šiaurinė rėmėsi į mišką, šalia kurio ėjo vieškelis, o ryčiau dar vienas kalnelis...Matau tie laukai apaugę tokia sodria žole, jog tikrovėje neteko tokios matyti: ne rugiai, ne javai ar nepražydę dobilai. Kažkokia ypatinga žolė. Matau tą įdubą, o šiaurinėje nuokalnėje provėžą... Staiga aš jau joje slepiuosi, bet ne viena – kas šalia, nematau... Girdžiu, mane kviečia nuo rytinio kalnelio ateiti pas juos, ten niekas neatras. Einam provėža, įduba ir kylam į kalnelį, taip pat šiokia tokia įduba. Pamatau, jog stoviu tarsi šulinio dugne, bet negilaus – viršuje matau saulės šviesą ir linksmus balsus. Pasirodo, tas, kas buvo šalia manęs, jau viršuje, o aš nematau nei kopėčių, nei sienoje jokių įkalų, tad aš neįkopsiu? Tik pagalvojau, jog žinau kaip apeiti tą šulinį ir patekti į ten, kur  girdžiu balsus... Čia mano sapnas nutrūko, o aš ryte, uždariusi svetainę, grįžau į savąją ir sėdau rašyti šio teksto...
Rena