Rytoj man sueis dvidešimt du.
Pro sielą, apsitraukusią ledu,
Pažvelgs gal šviesos spindulys,
O gal palies šaltas grindis.

Nukris gal baltos lengvos bangos,
Nuvilnys per liūdnus laukus.
O siela gal išskris į padanges,
Kol nesugrįžo jos palydovas nykus.

Ir šmėklos gal ateis šviesoj apakti,
Gal nusvers žemyn norai kilnūs.
Ar bus žvarbu kaip tą skaidrią naktį,
Kai Napoleono pajėgos sušalo Vilniuj?

Tikrai sueis rytoj dvidešimt du,
Sueis, manęs nepaklausę.
O siela vis slėpsis po ledu
Tiek lapkritį, tiek gruodį, tiek sausį.