Kauko daina. Medinė košė
Trinkelių drožta košė
Aliuminiam mano puode verda.
Negęsta laužas, vėjy plieskias liepsnos tik
Ir akmeninis mano veidas,
Tarytum išu medžio drožtas stabas,
Tarpe gyvatų miškų erčios laukmėj padėtas.
Suspaudęs šerdies dvasą
Tartum kumštį rasose,
Apkibęs jonvabaliais ir kitom mažom laukų gėrybėm,
Gyvuoju dar ne pirmą kartą savo žemėje, vandenyse,
Kvėpuoju rūką, staugimus vilkų pasklidusius
Kartu su ūkininko toly
Motininės kiaulės žviegimu.
Sapnuoju tyliai ugnį, tai, kas pleška,
Maniškės šnervės traukia tirštą garą
Medinės košės — vakarienės mano.
Miškų erčios laukmėj
Esu.
Paslėptas - - -