Išnyks ji kaip dūmas, išblaškytas valdžios,
Ir šunys net nesulos.
Šitiek paskleidė čia ji „teisybės“ karčios,
Ar kas jos vardą kartos?

Kaip lapai ant medžių, kaip vėjo kryptis,
Taip mainos „žemiečių“ veidai – 
Kur  Alksnis, Audra, kaip Akvilė, Žaltys –
Kur dar kitų poetų darbai...

O kas jai jų kančios? Ar jai tai suprast?
Dvasia neprilygsta jinai,
Tik protas sujudęs menkai bando kirst
Tai, kas jai atrodo juodai...

Užsimirš josios giesmės, marazmai pikti –
Ieškos įkvėpimo kitur.
Ir jai ta žvaigždė nebešvies iš toli –
Užges ir įtrauks ją vidun. 

Ir kas gi ta fėja, giesme apdainuotoji,
Tesprendžia jinai tai pati.
Išeis toji – juodai vainikuotoji –
Atsikvėpt galėsim visi.