Jis purtė galvą, kol ištvino
Upeliai, upės... Raibuliai –
Vandens paviršiuj kulkos švino...
 
Sode jau krito obuoliai...
 
Nulinko šakos klevo, liepos,
Nes vėjas pūtė toks šlykštus
Ir girtas... Lig sutemstant lėbaus,
Kol nepataikys pro vartus
Sudraskęs marškinius kaliausei,
Suguldęs pažeme javus...
 
Jis garsiai Dievo atsiklausė,
Pasiėmė žaibus kreivus
Ir taikė saujom iš zenito
Į kalvos plikę – gal paklius?
 
Sode dar obuolių nukrito...
 
Atšipinęs visus peilius
Jis tik rūstesnis pasidarė
Ir susiliejo su naktim...
..............................................
 
Kaktoj įsižiebė Vakarė,
Kai mirė debesys juodi.