Viltis – lyg duona sužiedėjus,
Tačiau ir pagranduko nebėra...
Kiek trupinių čia rast tikėjais?
Juos laikas sulesė... Rasa delne...
Ir man suskintos pievų gėlės,
Ir kmynas. (Ne, jo duonai neprireiks).
Aguonai byra ašarėlės...
Nejau, mane tas graudulys įveiks,
Nes vakaras – švelnus kaip šilkas,
Galbūt todėl, kad toks dabar ir tu.

Į naktį vakaras jau smilko...
Ilgai delsei... Kai ištarei: „Einu...“ –
Dar vyleisi, jog suturėsiu.
Bijojau pažadų rūke nuskęst,
Ant lūpų suposi: „Ilgėsiuos...“
..................................................
Ar vien to vakaro, ar ir tavęs?