Mama,
Tu vis bėgai ir bėgai,
Norėdama pabaigt nesibaigiančius darbus,
Kurių nei kam parodyt,
Nei pačiai pamatyt.
Pečius... Asla... Blynai...
Ir Tavo džiaugsmas – vaikai.
Ką Tu galvojai atokvėpio valandėlę,
Kai jau visi pamaitinti,
Troba prikūrenta,
Siurbčiodama ataušusios cikorijos kavos likučius,
Paliktus Tavo sūnaus?..
Žiūrėdama pro langą į nupjautus bulvienojus
Ar tikėjai sava laime?
Ar drįsai apie tai pamąstyt?
Ar visą save aukojai
„Kad tik vaikams būtų geriau,
Kad tik vaikams...“

2006 09 11 Pagulbis