tas vėjo įsiūtis sekundėj laiko
įspraudžia akmenį
į mano saują
sviedžiu dangun
ir visada pataikau
ir vėl tikiuosi pakartot iš naujo
 
akių gelme plaukiu į tavo pilį
sapnuoju tavyje
sugauti grobį
tik apie pažadus
naktis nutyli
įsupus aidą į storiausią drobę
 
neliko žodžių tų kurie įžeidžia
nevirpa akys
vaikiškom slėpynėm
kampučiais lūpų
buvom užsižaidę
todėl ir tolstame apsikabinę
 
tik vėjo įsiūtis sukarpė laiką
akmuo skeveldromis
į mano saują
 
sviedžiu dangun
ir visada pataikau
ir vis tikiuosi pakartot iš naujo