Klausiausi niekam nežinomo ritmo.
Ta gitara ir vėl audringai pjaustė natas,
Negailėdama nežymių pauzių.
O be jų man  kažkaip neramu.
Tik viola verksmingai vinguriavo
Pusiaunaktį žymėdama lenktomis tiesėmis.
Nieko nebūtų keista, bet
Tąkart ieškojau vieno pasimetusio kosmoso.
Pats išklydau iš kelio neradęs  ko atsigerti.
Ranka siekiau obuolio, kuris taip ir liko neplautas.
Išgyvenau. Laikas į taktą. Ir šitaip pradėjau paprastą garsą
Nežymiai rimstant violai, gęstant hatamai...