Nusiprausk manimi
Savo delnus, blakstienas ir lūpas,
Ir išgerki gurkšnelį,
Kad tau atsigautų širdis.
Tegul supasi medžiai nuo vėjo,
Lietuj tegul supas.
Ir tegul mano žodžių
Bilsnojant lašams negirdi.
 
Pažiūrėk į akis, prisiglausk –
Visi žodžiai – beverčiai,
Tik kažkur gilumoj
Tartum krištolas spindi tiesa.
Na, ir kas, jeigu juos lietuj lyjant
Šiandieną ištarčiau –
Žvaigždės švies danguje,
Tačiau Žemėje bus tik tamsa...
 
Nusiprausk manimi –
Įsigersiu į odą, į plaukus...
Ar jauti,
Kaip tikėjimą vėl mums grąžina vanduo?
Bunda du milžinai –
Mūsų meilė ir mūsų likimas,
Nors plaukia
Debesų tumulai, šniokščia vėjas, lašnoja...
Ruduo.