Vis prisimena jis savo pirmą koncertą,
Viduj degė keista, ypatinga ugnis.
Jam skambėjo ore vien pasaulis užburtas –
Auksinė sonata, skaičium dvidešimt trys.
 
Taip nedrąsiai prisėdo. Rojalis nutrintas.
Nejau šitai tiesa? Pasijuto turįs
Du sparnus. Pakylėta melodijos kinta
Erdvė. Vos palietus klavišus – būtis,
 
Taip įtraukus tave pasimiršta, palieka.
Galvoj daužos svajonė. Ištrūksta aukštyn.
Gniaužia kvapą kiekvienas akordas išlietas.
Bijai netgi kvėpuoti. Klausaisi širdim.
 
Rodės jam – sužydės begaliniai laukimai,
Išnyks sutemos, liesis melodija tik...
Jau negirdi – gyvenimo balsas prikimęs
Tolyn traukias, pakolei ištirpęs išnyks.
 
Su finalo akordu pavargusios akys
Regės salę apmirusią, gaudys žvilgsnius.
Vaizdas stulbino – polėky žmonės pritilę
Kartu stojasi, ploja... kartodami „Bis“...
 
Ir minutei atrodė – Bethovenas stovi,
Ramiai žvalgosi... Spurda stebuklas ore –
Upė tarsi galinga riaumoja, nuplovus
Visas nuoskaudas, ilgesį tą tavyje.