Tuštuma

Toks jau vakaras tuščias it ant stalo išgertas puodelis.
Ir kėdė nebe ta, kur sėdėjai parimus šalia.
Popieriaus lapas pageltęs, nekaltas cukruotas šaukštelis.
Neužrašoma ši įkyri nežinia — tuštuma.
 
Ar toj būsenoj nuosėdos paliktos skubančio laiko?
Ir beveidė riba paslėpta akių tinkluose.
Tiktai veidrodžiai liūdesį, nori nenori, dar skaito.
Kas buvo ir ko nebėra, tik įspausta delne šiluma.
 
Skilinėjantys rūko atomai — ateiviai iš niekur —
Išmatuoja gatves, kur klaidu ir be galo slidu.
Paslaptingi šešėliai, prabėgantys sienom,
Nusineš dar kažką su savim. Į save.
Paveisninkas