Visą naktį mėnesienos užliūliuota,
visą naktį draugavus su tamsa,
tyliai debesimi atplaukia
šviesiaplaukė jaunutė aušra.

Kelia ji pievoje žiedą rasotą
ir klausos giesmės vyturių.
O rūkas, palaukėje dar pritūpęs,
įkyriai šaiposi iš miegalių visų.

Tad atsibusk. Atmerk ir tu akis —
tyliai glosto apsnūdusį dangų
baikštus ir drovus spindulys,
kurs ir tave pirmas aplankys.

Čirpins tuoj smuikais prabudę žiogai,
pažadinti pirmo spindulėlio.
Aušta rytas, bus viskas gerai —
dar viena graži diena vasarėlės.