Nekalbėkim rimtai. Jau tylėjimas susiurbė juoką.
Noriu jaustis gyva, tad kutenkim visus jutimus.
Turi būti saldu, jei būtis kuo sodriausiai nunoko.
Atlaikyta jau daug, lai nors finišas būna ramus.

Kikeni? Tai gerai. Sopa šonai ir ašaros trykšta,
Už minutės ir vėl išsišiepti yra priežastis.
Jausmas toks, lyg esi iki laimės pritrūkdavęs iksas.
Su tavim užmiršau, kokie popieriai būna prasti.

Paprasti džiugesiai tarsi saulės zuikučiai atliuoksi,
Pažiūriu vos į juos ir man linksma – iš juoko kretu.
Nekalbėkim rimtai, kaip įpratom, kartu pasijuokim,
Nes juk valioj būtis ne liūdnųjų, o tų – nerimtų...