Ar  dar vis ieškai viso ko prasmės,
Net ir dabar, kai žodžiai užsimiršta?
Kada nakty gilu kaip vandeny — 
Net ašmenų nebesugraibo pirštai?
Kai nektarinės čeža nuo sausros
Ir kraujo potvynius jau neigia siauros gyslos,
Kai gaila tau tik meilės prarastos,
Nes ta, rastoji, jau ne žygių tikslas.
Kada vidurdieny apstoja vaizdiniai,
Sunku atskirti vizijas ir būtį —
Ne pas tave važiuoja traukiniai
Ir taiko vėjai žiburį užpūsti?
Kur degė žvakė — vaško tik bala,
Lėtai skandinanti jau striuką juodą dagtį.
Prasmė yra, jauti — tikrai yra,
Tačiau vienatvėj taip sunku ją rasti...

Pabarbenu. Nelaukei? Įsileisk.
Bet durys užsklęstos ir uždaros langinės.
Pavėlavau. Beprasmiška. Atleisk — 
Be žodžių būna prasmingiausios žinios.