Gegužis plaukė, toks tylus ir šiltas,
Ir miestą gaubė meilės ilgesys.
Įskilęs ir dėmėtas tiktai stiklas
Iliuzijom vis žaidė. Nesugrįš
 
Prabėgę metai — aš tikrai žinojau.
Juk žingsnių tavo aido negirdėt.
Nejau tai tu? Man žemė iš po kojų
Išslydo taip staiga. Galbūt per greit
 
Bandžiau tave pamiršti. Rudens lietūs
Tą atspindį, įstrigusį stikle,
Taip stengėsi nuplaut. Ir man iš lėto
Stipriau vis bluko atvaizdas laike.
 
Pasikeitei labai. Nerišlūs žodžiai
Šešėliu gula ant gyvos žaizdos.
Vien akys šviečia – gilūs ežerėliai...
Prabėgo... Ir negrįš jau niekados.