Atamenu tavi, upeliūkšti sraunus.
Prasveržįs buvai prą unkuntį liūnų.
Vis atmintin plūsta čiurlenimas ramus,
kai būna na šėlstunčią džiazą liūdna.

Tekėjai čystas kaip vaikystęs dungus,
Ale jau išbarstyti balti akmenėliai...
Nesurinksiu aš jų, neprikelsiu tavįs — 
Drenaži dabiliukai sužėlį...