Kada apsemia burną gyvenimas,
Nėr kada po teorijas plaktis,
Mėsinėti jausmus, darinėti jausmų kamaras,
Nes takai atausti ne dagiais - 
Dobilais keturlapiais,
O kraštely dangaus
Nuolat šiepiasi šelmė žara.
Nuo pirmų spindulių 
Juslės pačios veikimui užsidega,
Prasistumdo slenksčius
Ir plačiai atlapoja duris.
Kas išdrįs sustabdyt
Ar nubrėžt veiksmą trikdančią ribą,
Kai ląstelėm visom
Be atokvėpio būtį geri?
Kai kvaisti ir svaigsti,
(Nesvarbu, kad be žodžių) dainuoji?
Ne budėt pavargai,
Tik miegojimui laiko mažai
Ir brendi į rasas,
Kad eiklėtų jau atmuštos kojos,
O minty ir burnoj - 
Neišsakomų žodžių lukštai.
Ištylėsi dėl to,
Kad su bučinio antspaudu lūpos,
kad ne rūbais dengiesi -
Glamonių slidžiuoju šilku.
Svetima išmintis ir teorijos
Argi berūpi?
Iš akių net matyt,
Kad kalbėsi mažai:"Gyvenu'.