vėl
vėjas plukdo vaikų laivelius
kur drebulės debesis remia
tas pats nebylys padangėm klajoja
po fontano vaivorykštėm
basi rateliu šokdavom
pasidabinę karoliais kankorėžių
pienių žiedais vienadieniais
dabar
sidabrinių eglių ramybėje
gražiau už vandens čiurlenimą
kalbamės apie gyvenimą