Surištos rankos

Kiek prisimenu tave...
Tu visada ant skardžio sėdėdavai viena
Ir laukdavai kažko panašaus į save...

Nuleidusi akis tu ant žemės rašydavai juodas mintis,
Ir piešdavai angelą negyvom akim,
Sulaužytais sparnais, krentantį žemyn...

Kiek prisimenu tave...
Tu visą laiką būdavai liūdna...
Ir slėpdavai ašaras angelo delne...

Kiek prisimenu tave, tu visą laiką būdavai viena...
Aurimas