filosofinis akmuo
skelsiu ir skelsiu, kol rasiu šešėlyje žybsnį
juodo varno aky žaižaruojantį kitą alchemiką,
nes senasis kabino tave po kaklu
ir paskendo mažmožių pelkėje.
patikėk, jis įrodė kitiems, jog nėra eliksyro
mirties garsui nutildyt –
juodas varnas sūpuoja ant rankų
ką tik negimusį vaiką.
išieškosiu visur dar pabūk pasislėpęs
amžinybę suskaldysiu į tris dalis:
į laukimą, budėjimą ir gyvenu
varnas kalba man tavo žodžius –
mintinai juos žinau, nutilkit
dėl šito kranksėjimo skenduolis negali
girdėti savęs
leiski paukščiui nutūpt
dieve, kaip virpa, dieve, kaip virpčioja
tavo
ledinė
širdis