Kai visos kryžkelės klausei:
„Sakyki, klajūne, kas tu?"
Tau skruostai iš drovulio rausta:
„Atleiskite, ieškau namų..."

Meluoja, kas piešia pasaulį
Kaip vietą, kur priešų nėra.
Atkiši maldaujančią saują,
Nušliauši žaizdota kupra

Ar liksi apspjaudytu akmeniu,
Ne pamate, bet pakelėj,
Kur pasagų niekas nepameta 
Aukštoj nešienautoj žolėj.

O grįžti, kas grįžti neleidžia?
Gal dulkė sprangi gomury?
Varpais visos nuoskaudos aidi.
Nuklydus ir grįžt per toli.

Ilga ta kelionė namolio,
O ypač įstrigus raistuos.
Gentainiai — ne sesės, ne broliai.
Kodėl? Kas ne prekė, parduos...

Kalti jie? Tiek pat, kiek tu kaltas,
Kad laimės ieškot išėjai.
Pasaulis tiek juodas, kiek baltas,
O mes čia visi — tik svečiai.

Paliksime sopulio nešulius.
O širdys ar peraugs rugiais?
Mums leista ištrūkti į pašalius.
Atleisim. Tik mums kas atlies?..