Kadais žydėjo mūs jaunystės sodai,
Tik dienos glostė, šildė nevienodai.
Žiedai manieji kai nedrąsiai skleidės,
Buvai tu juos sušildyt įsigeidęs...
Tuomet tik man pavasaris vėlavo,
Širdis tavųjų žodžių nesugavo...
Raides išbarstė palaidūnas vėjas,
Kad jas surinksiu – dar ilgai tikėjais...
......................................................
Pavasariai su dovanom negrįžta.
Abiem ruduo. Ir dar įskaudint drįsta:
Aš pernokusi kriaušė, tu – krituolis.
Atvėso dovanotų žodžių guolis...