Kaip viršūnės žaibo skilinėja...
Savo pėdas vos palikti spėju
Ir paliesti geismo tyrą vėją --
Labirintais rudenio alėjų

Klaidžioja lietaus melsvi šešėliai,
Į sparnus svajonės įsisupę --
Kam į baltą topolį įkėlei
Mano širdį? Meilės gaivią upę

Purto demonai ir angelai supuolę,
Plėšo tavo laiškus ir suryja
Net asfalto pragulas, vienuolę
Su visa malda „Sveika Marija'',

O žaibai, sukarpę dangų, nyra
Man į pačią širdį ilgesingai --
Baltas topolis, po juo baltoji lyra
Ir kalnuos nušvitę metų vingiai,

Kaip viršūnės žaibo skilinėja,
Tavo pėdas vos paliesti spėju...