Namų dvasios
Senos dvasios namų
Kaip muselės voratinkliuos zirzauja.
Įeini pro duris ir klausais,
Ką gražaus, ką smagaus pasakys —
Ar išleis į valias,
Ar užners dar papildomą kilpą?
Ar beglobiais daiktais
Išbarstytais išbes man akis?
Nezirzėkit, einu,
Kad ir kiek būčiau šiandien jau trypus,
Žersiu dulkes šalin,
Nors jos vėl atkakliai susirinks.
Ant lentynų sutūps
Numazgoti, nušluostyti rykai
Ir balselis kampe
Priekaištavęs minutei nurims.
Ša, tarnauju seniai,
Nesakiau, kad sunku, nepabėgau,
Neišmėčiau daiktų,
Kurie man jau nėra būtini.
Senos dvasios namų
Kaip muselės voratinkly sėdi
Ir vis spaudžia mane:
„Pasakyk, kad gerai gyveni!..“
Gal?.. Geriau neturiu,
Nes erdvė atminimais sušildyta,
Nes man likę balsai
Čia patyrusių laimę žmonių.
Aš dėkinga esu
Už kiekvieną užnertą man kilpą —
Dar meteliai kiti,
Ir aš zirsiu nutūpus prie jų.