Kartoju savimi
Kartoju savimi aš tavo būtį,
Kaip violetą pievoj lubinai.
Neklausk manęs, kaip būti ar nebūti,
Tu pats gi tai labai gerai žinai.
Žinai, kad liejasi jausmai lyg liūtys
Ir dienos būna kupinos kvapų,
Tavęs man lieka tiek mažai – truputis,
Pakilt nuo žemės neturiu sparnų.
Pasaulis tavo telpa man į saują,
Genu mintis, kad netenku tavęs,
Paklydęs paukštis gieda giesmę naują,
Dėlioju lyg mozaiką svajones...