Gėlės puošia laukus,
Tavo veidą papuoš šypsena.
Tas nušvis, kam jos klius,
Pasitrauks iš širdies dargana.

Tau atsidavė štai
Žemuogėlė nuraudus, kvapni,
Ir staiga pajutai
Pievų dvasioj tiesiog gyveni.

Apkabino laukai
Ir įaugai gilyn į žoles.
Savy žiedą laikai
Kai pražys jis, Tave juk suras

Netikėta galia,
Kuri švies ir spindės iš vidaus.
O aš būsiu šalia –
Lauksiu, lauksiu to žiedo kvapnaus.