Pirma buvo Žodis.
                     Žodis buvo pirma.
O paskui jau atėjo žmogus,
                     Dievo — kurtas,
kad paverstų žodžius Jo darbais,
meile vaikui, Gimtinei, —
                                  ne turtui.
 
Bet užmiršo Kūrėją žmogus
ir save pavadino kūrėju,
mynė žolę, vertybes, Žodžius, —
kūrė naują pasaulį — be Sielos.
 
pinigai pinigai pinigai, —
jais nustato jis savo galybę,   
tik Pasaulis Žmogaus,
jo gimtieji Namai —
                 Dievo Žodžio didybėj.
 
Juodas ženklas — pamiršti Namus,
leist užželti takeliui Gimtinėn...
Žodis — gyvas, jam skauda,
kai rauda žmogus, kai negali ištart:
                        aš myliu — Tėvynę.
 
Ar kai tariamas tuščiu garsu,
virsta kūnu bejausmiu besieliu,
be paguodos prasmės, ir
                   be meilės vilties, —
kaip namai tremtinių apleistieji.
 
Donelaičio kalba —Tėviškėlės pradžia.
Ja dūmojo ir meldės  senoliai,
ja pažinom pasaulį, ir save jame,
ja liūdėjom, godojom, svajojom.
 
Ji kaip duona kasdienė visiems būtina,
kad pakiltų virš kasdienybės,
ir svarbiausieji Žodžiai –—Gimtinė, Mama,
tarsi priesaika Tau, Tėvyne.
 
Žodžiai Tėviškės — Jums aš lenkiuos,
pirmapradžiui šventumui ir prasmei,
Jūs atleiskite žmogui, ištarusiam juos,
jo sukeltajai kančiai pateisint.
 
Jūs prikelkit jo Sielą gyvent
ir patirti gerumo stiprybę,
Žodžių tauriąja prasme nulemt
savo darbus ir savo duotybę.
 
Visagali Dangau,
                ačiū Tau už žodžius,
kuriais kreipėsi Viešpats į žmones.
Mes išsaugosim juos.
                Ir kol Žodis gyvuos,
bus tikėjimas, meilė, Gimtinė.
 
2014-06-25