Vos keli žvilgsniai, pervėrę sagų skylutes,          
Priverčia nelauktas dienas atgimti nuostabom.    
Gal todėl pradžios neturi užtvindę tylias
Kertes kalbėjimai. Vėlgi pabaigom pargrįžom.

Tarsi skraistėse žiogelių spragtelėjimai,
Svajonės prasilenkinėja koridoriuose,
Neskaičiuotos stotelės jų laukia taip pačiai
Kaip ir aš savęs. Šaukime tyloje, kurioje

Ir būsi mano penktas sustojimas, nes tiek
Tylėjimų dildė trupantį laiką. Tikriausias.
Vienintelis. O debesys nugludins visvien
Stingdančias sąžines. Išnirsiu rūkais kaip rytas.

Visais savo scenarijais susmilksiu Tavim.
Nesistebėk, taip ilgisi negabūs poetai,
Kol pritrūksta savęs. Verčiau surudenėkim
Patys, nes ne visi (o tu?) mūzom pasilieka.