Nors jau vidurnaktis, o miego nesinori,
nors blogas oras, dargana,
atversiu laiko knygą storą, 
tebus nors ten būties gana.

Tegu nors ten minutės nesustoja, laša
į mūsų būtį, nuostabos akis,
tegu nors kasdienybė ant pasaulio veido rašo
baltas dienas ir mėlynas naktis.

Tegu tik niekas neišeina, nepalieka žemės,
tenepaliauja gyslomis tekėt
akimirkos skubėjimu neramios,
kol sopa atgaila, kaltė.

Kol dar į vieną saulę kylam,
kol noksta žvaigždės didelės toli,
kur kalbas mūsų svajos tylios,
kol ranką rankai dar paduot gali.

O buvom, esame ir būsim,
ir mūsų mintys dideliam kely,
ir riekę laužiame per pusę,
o ir būtis it atgaila gili!