Kokia tyla! Tiktai į žemę laša
Mėnulio pjautuvo šalta šviesa.
Atrodytų, prisiminimų maža,
Kai slenka pažeme nakties vėsa.
 
Nustojęs groti smilgų kanklėm vėjas
Iš lėto susirango tarp klevų.
Tarytumei nebūtų nei skubėjęs,
Nei išsiilgęs prieklėčio savų
 
Namų, kur kaminas pamiršo skonį
Kartoko dūmo, smilkstančio dangun,
Langų kur akys, glostančios maloniai
Kiekvieną žmogų, einantį vidun.
 
Tik jų nėra. Neužsuka jau niekas.
Žole užžėlė takas į namus.
Gyvenimui išėjus, vien tik lieka
Prisiminimų paukštis neramus.