apie nekalbėjimą

Visada patikdavo žmonės, kurie mažai kalba. Ne ta prasme, kad yra tyleniai, ne, ta prasme, kad savo mintis reiškia trumpai ir aiškiai. Minties seka lygi, nešokinėjanti, tarsi tai kas sakoma būtų išgyventa, išjausta.
         Kartais atrodo pats irgi per daug kalbu, per daug žodžių, įvaizdžių, pasiklystu juose ir galiausiai belieka tik gražus noras daugiau taip nekalbėti.
         Dabar kas nors pasakys, jog mes patys dėka naujų technologijų vis mažiau kalbam, naudojam SMS, rašom elektroninius laiškus. Nebegirdim balso, nebematom žmogaus. Nors kompiuterinės technologijos tą trūkumą jau panaikino, gali šnekėtis ir matyti pašnekovą, tereikia papildomų priedų prie kompiuterio.
         Bet norisi keletą pamąstymų apie nekalbėjimą kine. Nes kartais būna, kad vizualiai neblogą filmą sugadina kvailas nusišnekėjimas, arba šnekėjimas be perstojo, ypač erzina serijiniai holivudiniai pokalbiai apie nieką, taip sakant dėl kalbos palaikymo, betikslis plepėjimas.
         Tačiau yra režisierių kurie verčia aktorius vaidinti tiesiogine žodžio prasme, kaip senajam, begarsiam kine, kada gali pasimėgauti aktoriaus plastika, operatoriaus darbu. P. Korėjos režisierius Kim Ki- Dukas atrodo mėgaujasi tyla, ar tai būtų filmas ,, Lankas“, ar ,, Sala“, ar ,, Pavasaris, vasara, ruduo, žiema...ir vėl pavasaris“. Aktoriai gyvena vidinėj harmonijoj ir kalba atlieka tik savotišką didaktinę rolę, nes kam žodžiai jei viskas aišku. Kalbama tik konflikto ar kokios nors problemos sprendimo atveju. Ar ne taip Š. Bartas mums kalba filme ,, Laisvė“.
         Rusų režisieriaus A. Sokurovo filme ,, Molochas“ pirmi žodžiai pasigirsta tik po kokių dešimties minučių ir jų žiūrovas nepasigenda, kaip nepasigenda filme ,, Motina ir sūnus“, nes už juos kalba režisieriaus ilgi kadrai lėtai keičiantys vienas kitą.
         Olandų režisierius J. Stelingas nekalbėjimą pasiekia absoliutų, ypač  filme ,, Iliuzionistas“, kuriame pagrindinis herojus nesinaudoja kalba kaip saviraiškos priemone, čia dominuoja plastika, herojus kalba akimis, jei nuimami akiniai pasaulis tampa nevaldomas ir herojus krenta į kanalą, ar patiria baisiausių išbandymų beprotnamio sode. ,, Iešmininko“ herojui kalbą greičiau atstoja šautuvas, iššaunantis, kai herojus nustemba ar supyksta.
         Holivudiško kino mėgėjai aišku nesutiks, kad nekalbėjimas kine yra daugiau pasakantis ir duodantis žiūrovui negu kalbėjimas be perstojo, šiandieninės pavargusios ir pramogų ištroškusios civilizacijos gyventojui reikia poilsio, prie ekrano. Jis nesutinka ,, dirbti“, tai yra pagalvoti. Bet didžioji dauguma nesutinka priimti ir kino klasikų F. Felinio, I. Bergmano, ar A. Tarkovskio filmų nes juose yra kalbama apie per daug rimtus dalykus kada reikia įsitempti ir klausyti kiekvieną raidę.  Nes juose yra sakoma, yra kažką bandoma pasakyti svarbaus, tikro.
         Man atrodo nekalbėjimas mus moko kitokio supratimo ir kitokio pasaulio matymo, kasdienybėje taip pat. Pasaulio kaip stebuklo, kaip vieną iš savo filmų pavadino E. Kusturica, su kuriuo reikia ramiai sugyventi harmonijoj be išnaudojimo, kad netektų paskui, kaip vienam Kim Ki-Duko herojuj, gyvenimo vidurį, tempti akmenį ant aukščiausios uolos viršūnės siekiant nusiraminimo ir susitaikymo su savim su savo vidiniais demonais.
mundus