Monologo žudymas

Grubau, žmogau, nuo smūgių ir nuo abejingumo,
Nuo poelgių ir žodžių, nuo savo graužaties.
Nujausdamas: po sluoksniais nėra ypatingumo
Tame, kokiu vadina ar kuo esąs taries.

Dalykai nepastovūs. Nekis tik laikinumas.
Tad lūkesčiai – beprasmiai. Kas buvo – nesugrįš.
Ar boksininko poza ir judesių miklumas,
Ar priimu pasaulį su tuo, ką jis pakiš...

Taip... monologas – rimtas. O tai – ir juokingiausia.
Paklaidžiosiu po dušą, palysiu po mišku...
Minčių muses nuvysiu, klastingai apsigausiu,
Kad monologams – galas.
Kaip tik ties šiuo tašku.
Medinis jogas