Įsidūko vandenys ir vėjas,
šventraščius ant smėlio rašo,
mažą pajūrio pušelę,
tarsi viksvą,
ligi žemės lanksto.
 
Vakarėja.
Takeliu per kopas
po audros
randus šventraščio skaitau:
mažą Baltijos dievaitį,
ašarą sustingusią
tarp dumblių surandu.
 
Kranto atmintis gili
šneka bežode
lobius atveria,
smėliu ir plėnimis palaidotus:
gėlūs vandenys,
šviesmečiais nutolę,
tarsi Nojaus arką,
plukdė į marias
pušelių kranto gėlą.
 
Rudens lygiadienis.
Žynys šarmotas, baltu apdaru 
ant alkos
į šventą ugnį beria
pušų sustingusių sakų smiltis,
tardamas:
„Praamžiau,
dėkojame už išmintį suteiktą,
maldaudami vėl jos.
Išmintingi tapę, būsime laimingi.
Toks didis noras mūs.“