neįkyrus
lietaus šniokštimas
kai jį atliepia
medžių lajos
už stiklo lyja
na o šiapus
tik šventas
nieko nelaukimas
nedžiūstant nes
ir nesušlapus
kada manęs
aistra negriebia

čia prismilkytam
kambary
kur sklaidos dūmai
klaidos svajos
tyla
prarijusi žariją
kuri kažką
bet tai yra
ir šventas
nieko neveikimas
vienuolio urvas
guolis rūmai

čia kitas krantas
kam plaukimas
jame net vardo
neturi
ir pasisavint ką
nėra
nebent dangaus
lašus tyrus
be rimbo noro
nekeikiant oro
tiesiog buvimas
toks orus