Gyvenimas keičia likimus,
laikas niokoja žmogaus išorę,
sielą, sugriauna ar pastato
jaukius namus, dovanoja, bet  
ir atima laimingiausią dieną.
Žmogus kaip medis lapoja, džiūsta,
keičiasi prigimtis laiko tėkmėj,
jaunystės saitai nutrūksta,
sieloje tvirtėja patirtis, išmintis.
Kartais palieka tuščias laukas,    
nors sodinai daigus — netgi
paukščių lizdai tuštėja vasarai,
nuplaukus: juos drėkina lietus,
džiovina saulė, lanko vėjas —
naktį stebi žvaigždėtas dangus.
Skausmas sielą palieka ramybėje,
jei pavasarį nesugebėjai daigų pasėti —
rudens tamsybėje skaudi neviltis,
kada užaugintų ūglių net
švelniu žvilgsniu palytėt negali...
..............................................

Žmogus ne paukštis, ne gyvūnas —
jame glūdi protas, sielos giluma,
ne prerijų žirgas skrajūnas —
žmoguje tarsi veidrodyje atsispindi
sieloje jausmai, širdies šiluma...