Kaip suvystame
Neprašau aš tavęs,
Kad prabrėkštum giedrėjančiu rytu,
Į suskirdusią ilgesiu mintį
Įsismelktumei džiaugsmo lašu,
Kad atrastum tiesiog
Ir nustebtum, iš kur aš nukritusi?
Klausimai kaip jausmai
Prasidaro labai pamažu.
Neprašai tu manęs,
Kad uola arba plunksna tau būčiau,
Kad tekėčiau tavim
Nesibaigiančia gėrio upe,
Nes nereikia manęs
Nei visos, nei pasemto trupučio.
Gal iš anksto bijai,
Kad gelmėj mano imtumei skęst?
Ką gi, būkim kas sau.
Po vienatvę – abiems, net be prašymo,
Nors tarp mūsų tas pats
Vienas dviems debesuotas dangus.
Išgyvensim? O taip.
Neprakalbę, bet ilgesiu lašantys
Ir minčių prislėgti –
Kas galėjo tarp mudviejų būt?
Pripažįstu, kad man
Liūdnas tas neįvykęs romanas,
O sutikus tave
Daug ženklų, kad suvytai matau.
Kiek jau brėško rytų,
Bet nors vienas iš buvo labas?
Tu manęs neprašei,
Bet ir aš juk tavęs neprašau.