Ką nešu
Tik jausmų vedini
Kuriam didį pilnatvės stebuklą,
Įsismelk į mane
Ir praverk atgimimui jusles,
Tarsi ligą pasėk
Egzistencinį geismą nekuklų,
Būki tas rytmetys,
Kuris žadina eit už savęs –
Išsilydyt, ištirpt, išgaruoti,
Išlyt, susigerti.
Noriu pervert tave
Lyg Amūro aštriausia strėlė
Ir pažint, ir patirt
Nenusakomą žodžiais katarsį,
Kai atplūsta sula
Pumpuriją per kartą praplėšt.
Kas mus perskirs po to? Gal mirtis?
Ji atplėš tiktai kūną nuo kūno,
O jausmų patirtis
Įsiskverbs iki kraujo lašų.
Pagailėkime tų,
Kurie mano, kad meilės nebūna.
Ar ne šildausi ja?
Ar ne ją palikuonims nešu?