Lituanai nori skraidyti, arba į Jonines žiūriu iš aukšto

Skrisdamas Lituanika apie Šatrijos kalną
viršūnėje radau Palemono laivo burę.            
Gerbiu protėvių atminimą, pakeliu kepurę
ir priglaudžiu prie jos pagarbiai delną.

Sukdama svastikos ratą iš rytų rieda Saulė –
virš mūsų giedras dangus, giedras dangus...
Taikūs piliečiai jau nori nusivalyti langus,
bet pienės pūko radijas dar skleidžia apgaulę.
 
Esu iš prigimties romus, pamaldus ir taikus,                        
sutemus kenčiu pasileidusių jonų ir janių ataką,
kuri verčia dėl vieškelio palikti tiesų taką
ir neleidžia laiku surasti dingusius draugus.

Dėl jų darau žygį per žydintį papartyną,           
nuo ryškios Mėnulio šviesos trumpam apanku,
nekviestas pikiruoju pas kaimyną Joną Jankų,
bet nerandu: pabučiuoju Janiną, pajudinu spyną...
 
Po Joninių dar ilgai graudžiai griežė griežlė
ir girgždėjo neteptos Grįžulo ratų ašys.
Kas pasakys: ar galėjo mane apgauti akys,
kai troškulys veržė gerklę lyg surūdijusi veržlė? 
 
Skrisdamas Lituanika apie Šatrijos kalną
į Jonines dabar visados žvelgiu iš aukšto...
Ne iš puikybės dramblio kaulo bokšto,
o tik iš to didelio lietuviško noro skraidyti.
 
Langas Indausas