Fantazija, tikrovė, sapnai
palikę tik medžių šešėliai,
šmėkščiojantys žmonių
veidai jau išskydę —
buvę ar esantys
bendrakeleiviai...

Juos išrenki,
dėlioji paraidžiui,
kad laikas prailgtų —
likimo ranka lengva, sunki
ir noras prisiminimų
grandinę nutraukti.
Galėjo būt ilga, stipri, jei
minties klodus tvirtai kalus,
nesigailėk to, ko neturi —
beliko stebėti šou ritualus?..
Pakanka išminties savos
įdomumo dėlei nuklysti
į svetimas lankas:
tai dalelė tavosios būties —
neliūdėk, minties
šakos dar tavo gelmę liečia...   
Ir tyloje ošia tau vienai,
jose sielai ramybę,
dvasios pilnatvę sugauni —
fantazija, tikrovė, sapnai, o
gal ir nusivylimo gėla gili?