Kur tos dėlės, kai reikia nuleisti užvirusį kraują,
Kad jų putos kraujagyslių dangčių nešte nenuneštų?
Kai kiek špygų berodo, visas tarsi alkanas griauži
Ir iš įsiūčio neina išspausti nei „prašom“, nei „ačiū“.
Įtarimai, intrigos, apgaulės, tiesiog išdavystės
Susistoja ratu ir vidurdieny plėšo į kąsnius,
Nors dar smegenys niekaip nespėja suvokti, kas vyksta – 
Tarsi būtum už slieką menkesnis, už autą kvailesnis.
Saulė kilo rytuos ir paniro į vakarus. Įprasta.
Viskas vyko ramiai, prisilaikant nugludinto grafiko.
Kokio galo reikėjo pradėti emocijoms žybčioti?
Kokio velnio tas kraujas užverda, po kiaušu putoja, vos nevarva?
Stop. Ramybės, ramybės, ramybės, ramybės...
Laikas jungti visas nuslopinančias jaudulį priemones.
Tai būtis į mane tarsi šimtas dėlių įsikibo,
Iki ryto tegul nors ir iščiulptos venos lai lieka.
Atsigausiu, ištrauksiu už čiupros iš siurbiančio raisto
Savo vargšę sutalžytą, leisgyvę, alpstančią sąmonę.
Juk ne pirmą jau kartą dėl streso arterijos kaista,
Man juk nieks nežadėjo be vargo kad gausiu gyvenimą.
Įspėjimas aršiems, kurie bando, ar leisiuosi minkoma:
Pasidžiaukit, kol galit. Neteksit nagų lig alkūnių.
Mes kiekvienas kaip galime, taip buityje pasilinksminam.
Na, o dėlės? Radau. Nemažai tarp dvikojų jų būna.