Argi leisčiaus kankinama gryno, neatmiešto sopesio?
Ar sutikčiau gūdžios nevilties lig ribų kupinai būt pripildoma?
Juk žinai, spinduliais mėnesienos kad sapną sulopysiu
Taip, kaip liepta dainoj — be smailos adatėlės, be mazgo, be kilpos.

Užkalbėsiu, užglostysiu. Ašarom nuodėmes balinsiu,
Kai minties dar nebus, jog esu kažin kuo nusidėjusi,
Kai draskys į skutus trapią būtį aplinkinis alasas,
Praeities pelenai paskutinį kai tango šoks vėjuose.

Horizonto kraštai susirišo spalvinga vaivorykšte.
Tarp tavęs ir manęs juk jausmai ne mažiau daugiaspalviai.
Argi leisčiaus kankinama gryno neatmiešto sopesio?
Taip. Juk meilė gili, neužterši, jei sielą kas dieną čia skalbsi