Lenktynės

Saldžiakvapėmis dulkėmis lyg marškiniais
Šienapjūtė aprėdė įkaitusius kūnus šeimynos.
Horizonte jau dunda pilki debesų traukiniai,
Tad nėra ko gaišuot, juda raumenys — krauna ir mina
Lanksčią smilgą, liucerną kietais stabarais,
Jau išblukusią gaisreną, dobilą, trapų gyslotį, vanagę.
Nėr giedros valandos kaip neskubinant darbą praleist,
Nes ore tvankuma pranašauja liūties greitą pradžią.
Virpa raumenys. Lašas sūrus, o ir kitas anam iš paskos
Už apykaklės rūbo praskirdamas dulkes nuvirva.
Debesų traukiniai neužklius už miškų, nesustos,
Negailės šienvežių ir tuoj pat pils lietaus lašą pirmą.
Mes pašėlę, greiti ir suspėjom iki pradalgės,
Iki šiengalio visą sugreibt šieno lauką
Iki sunkūs lašai ėmė skambiai į stogą barbėt,
Iki dulkes saldžias nuo įdegusių kūnų pradėjo jie prausti.
Va, dabar tegul lyja. Klausysiuos, kaip groja lašai,
Ir be jaudulio žvelgsiu, kur traukia pilki debesynai,
Nes atolų šilkais sužvilgės drėgmę gėrę laukai,
Ir gerovei šeimos jau nuo šiolei dangus negrasina.
Nijolena