Tyli, paviršiumi atvira, pažini,
ne tik Žemės gaivalų
gludinta,
tvirta, savaime esanti būties esmė,
kurios patirti ir peržengti neįstengiu,
lyg amžinybės pamatas,
ant kurio prisės,
skvernu nubraukęs ryto ašaras,
iš tuščių laukų atklydęs,
dieviškas ruduo auksinių varpų karūna,
parems įdiržusiais delnais
sukauptą liūdesį ir ilgesį,
be atlygio dalins juos
skubantiems pakelėje.
 
Kai riebią dirvą,
kvepia tarsi lašiniai,
nors ant duonos dėk,
noragas raiko sėjai,
tūnanti, kieta, uždara būtis
iškreivina vagas,
mažesnieji išvysta dangų.
Kiek jų gausu,
tarsi be duonos skalsios,
motutė Žemė juos augina.
Užtat įdiržę rankos
už stalo pilnatvę padalina.
 
Kad būtų tvirtas būstas —
šeimos šventovė —
pirmi vainiko sienojai
ant amžinybės luitų stovi.
 
Atmintis trapi, užmarši
ir lakina,
paramsto ją
gludinti žmogaus
marmuro kvadratai...
 
Brukas senas,
nuo laiko kuprotas,
basų pėdų šildytas,
užmaršties derva apklotas.
 
Įsaulyje,
prieklėčio pakojis,
tarsi duonkepės nugara,
nuglostytas drungnos saulės,
šildo
ne tik basas pėdas,
bet ir širdį.