Iliuzija apgaubė šio miesto realybę ir paslėpė viską mele paskendusiuose žodžiuose. Laisvė buvo užrakinta narve, kuriame nėra išėjimo, o didžiausi norai ir troškimai seniai išnyko su paskutiniu vilties turinčiu lietaus lašu. Saulei nusileidus už horizonto, pasaulį apgaubė šešėliai, nepalikdami jokios galimybės viską sugrąžinti. Danguje savo ilgais grakščiais sparnais plasnojo tik viena balta žuvėdra, bet po kurio laiko ji paskendo tamsiuose debesyse. Nakties jūra ramiai judėjo viena kryptimi, bet sustiprėjus vėjui bangos išsilakstė į skirtingas puses. Mano kūną buvo apėmęs nepakeliamas noras pabėgti nuo visko, pabėgti toliau nuo čia, bet baimės jausmas buvo stipresnis. Net jei ir sugebėčiau, niekas nepasikeistų. Kur bežengčiau, kokioj skylėj bebūčiau, mane visada sups vienatvė, kurios nuo pat vaikystės nesugebu atsikratyti... Nes aš nesu toks kaip kiti... Aš nesu normalus... Ir niekada netapsiu paprastu žmogumi... Nes Dievas atėmė iš manęs tokią galimybę...

   Ką reiškia būti kitokiu? Turėti didelių galių ir daryti viską, ką tik nori? Turėti žmonių pripažinimą ir ramiai gyventi tarp normalių? Tikrovė visiškai skiriasi nuo vaikiškų fantazijų. Mes visi kažkada svajojome tapti herojais arba turėti tai, ko niekas neturėjo, bet užaugę suprasdavome, kad tai visiškai neįmanoma... O jei ir įmanoma, tai ar būtume laimingi? Tikriausiai visi galvotų kad taip, bet kaip jau sakiau, tikrovė skiriasi nuo vaikiškų fantazijų. Užtektų bent trumpam pažvelgti į mano gyvenimą, kaip visi troškimai būti kitokiu nei visi išnyktų, nes dėl šios galimybės netekau visų, kas buvo šalia...

   Tikriausiai, tai buvo pats normaliausias rytas. Televizorius buvo perpildytas rytinėmis žiniomis ir nereikalingomis reklamomis. Telefonas triukšmavo nuo per didelio kiekio žinučių, o ant keptuvės esanti kiaušinienė ir vėl sudegė. Atsidusęs nusprendžiau daugiau negaišti laiko ir iš šalytuvo pasiėmęs mažą pakelį šokoladinio pieno išėjau iš namų užrakindamas duris. Diena tikrai niekuo nesiskirė nuo kitų. Kaip visada ėjau į universitetą pro parką ir girdėjau pro šalį praeinančių žmonių mintis galvoje. Skamba keistokai, bet aš nesu psichopatas, nors iš pradžių galvojau toks esantis. Nepamenu, nuo kada pradėjau tai daryti, bet noriu aš to ar nenoriu, tai išeina savaime. Išsitraukęs iš kišenės ausinukes įsijungiau muzikos, kad bent kiek numalšinčiau garsus savo galvoje. Dangus buvo apsiniaukęs, bet lietaus kol kas nesijautė. Nusišypsojęs prisiminiau tą dieną, kai būdamas mažas nusprendžiau pažvejoti su seneliu. Na, ilgai tai netrūko, nes prasidėjęs lietus išgąsdino visas žuvis ir mums teko sleptis palapinėje. Nors tada galvojau, kad tai buvo viena iš be reikalo praleistų dienų, bet dabar tai man brangiausi prisiminimai... Staiga pajutau kažkieno ranką sau ant peties ir atsisukęs pamačiau Adelę, savo bendrakursę. Ji dėvėjo paprastus džinsus ir marškinėlius, o ant jų odinę rudą striukę, bet jos ryškiai raudoni plaukai stipriai išsiskyrė tarp kitų žmonių. Kaip visada jos mintyse sukosi įvairios merginų nesąmonės, bet šalia jos jaučiu ramybę, o mano minčių skaitymas šiek tiek išsisklaido.
– Atrodai nepakartojamai. Nauja šukuosena? – taip ji pasisveikino su manimi.
– Tu juk žinai, kad tam, kad atrodyčiau nepakartojamu, man nereikalinga nauja šukuosena, –atsakiau nusišypsojęs. Mes kartu ėjome į universitetą, o pakeliui kalbėjome apie artėjantį renginį Valentino dienos proga. Ir nors aš visiškai pasitikiu šia mergina, bet nesakiau ir nesiruošiu sakyti jai apie savo galimybę. Kai mes atsidūrėme nedideliame šaligatvy, mano galvoje nuskambėjo pagalbos maldaujantis balsas. Sustojau ir tuo nustebindamas Adelę apsižvalgiau. Iš dešinės pasigirdo balsai. Įteikęs savo kuprinę merginai į rankas pasileidau tos pusės link. Na taip, to ir vertėjo tikėtis. Du chuliganai, pagal amžių kažkur dvejais metais jaunesni už mane, kabinėjosi prie iš vidurinės mokyklos vaikinuko. Kai tik vienas triukšmadarys norėjo smogti vaikinui, priartėjęs griebiau jo ranką ir suspaudžiau taip stipriai, kad jis pajaustų nemažą skausmą. 
– Nelįsk kur nereikia, seni! – sušuko tas ištraukdamas savo ranką. Na, pavadindamas mane seniu jis stipriai supykdė mane. Prisiartinęs pažvelgiau chuliganui į akis ir pasišaipančiai nusišypsojęs tariau:
– Atleiskite, jei sutrukdžiau jūsų... pokalbiui, bet man atrodo, kad šiam vaikinui nelabai patinka tai, ką jūs darote.
– Ne tavo reikalas. Geriau dink iš čia, o tai prisijungsi prie šio snarglio!
Pažvelgęs į vaikinuką išgirdau tik pagalbos šauksmą. Matyt, nieko kito nelieka. Griebęs chuliganą už peties, kad galėčiau geriau pasirausti jo galvoje, patraukiau savo juodos spalvos sruogą nuo veido ir pradėjau:
– Žinai, manau, policija labai apsidžiaugtų, sužinojusi, kas pavogė dviratį iš parduotuvės arba kas išdažė portretus ant sienų, arba kas užpuolė ir vos neužmušė naktį vyrą, turintį šeimą su dvejais vaikais. O gal ir tai, kas vogė pinigines iš senukų. Kaip manai?
– Kaip... Iš kur tu?..
– ... tai žinai? Reikėtų geriau slėpti mintis savo tuščioje galvoje, – pasakiau neištvėręs. Perlenkiau lazdą. Chuliganų akyse mačiau baimę.
– Jis... jis nenormalus!.. Nešdinamės iš čia! – ir apsisukdami pabėgo. Tai normali žmonių reakciją, bet vis vien širdy pajutau skausmą. Tada atsisukau į vaikinuką ir padavęs jam savo ranką norėjau padėti jam atsistoti, bet jis nustūmė mane toliau nuo savęs ir pakilęs nuo žemės su baime ir neapykanta pažvelgė į mane, o prieš pabėgant ištarė:
– Monstras!
Žvelgiau į jo pradingstantį siluetą. Daugiau niekada neatsakysiu į pagalbos šauksmus. Prisiminęs, kad palikau Adelę su savo kuprine, apsisukau eiti, bet ji nesulaukusi manęs pati atėjo čia. Nusišypsojusi padavė man kuprinę ir daugiau nieko neklausinėjusi nutempė mane paskui save takeliu, padengtu paskutiniu, dar neištirpusiu sniegu...

   Visą dieną galvojau apie tai, kas nutiko ryte. Negalėjau susikaupti, o aplinkui esančių žmonių balsai aidėjo mano galvoje, todėl kai tik išėjau iš universiteto, buvau vos ne pasiruošęs šokinėti iš laimės. Adelė laukė manęs kitoje gatvės pusėje, todėl greitai nuskubėjau ten. Nusprendėme suvalgyti po porą bandelių su karamele viduje. Pasukome į nedidelę bandelių kepyklėlę ir po kelių minučių jau valgėme skaniausią pyragaitį. Oras lauke atšilo, o dangus atrodė žydras kaip vanduo baseine. Saulės nesimatė, bet, matyt, ji skleidė savo neryškius spindulius, nes buvo sunku pažvelgti aukštyn ir nenusukti savo akių. 
– Šiandien vakare Kamilė ruošia vakarėlį savo namuose. Kviečia visus, kas tik nori ir gali ateiti. Ką manai? – paklausė Adelė pažvelgdama į mane. Jos mintyse buvo aiškiai pasakyta, kad atsisakyti negaliu, todėl atsakiau:
– Na, vakare nesu užimtas, todėl, manau, porai valandų galėsiu ateiti.
– Nuostabu. Tada aštuntą susitinkam pas ją, – linksmai šypsodamasi pareiškė raudonplaukė mergina. Ji vienintelė iki šiol liko su manimi, todėl nenoriu nuliūdinti jos, nors ir nesu didelis vakarėlių mėgėjas. Eidami namų link kalbėjome apie būsimą išvyką į Vokietiją. Laikas judėjo gan greitai ir norėjau, kad kelias namo tęstųsi ilgiau, bet už kelių posūkių mes jau turėjome skirtis. Žinojau, kad Adelė irgi nori šiek tiek ilgiau pasikalbėti, todėl pasiūliau nueiti į artimiausią kavinę, o tada į parką atsisėsti ant suoliuko. Ji sutiko. Arčiausiai esanti kavinė buvo už kelių stotelių, bet mes nusprendėme prasieiti pėščiomis. Grįžę į miesto centrą suvokiau, kad reikia bandyti uždaryti mokėjimą knistis kitų galvose. Čia kaip visada buvo didelis triukšmas, o įvairios mokinukų grupelės ėjo stengdamosi neatsilikti nuo mokytojų. Prie parduotuvių stovintys darbuotojai dalino lankstinukus Valentino dienos proga, o vienas vaikinas įteikė Adelei rožę tokios spalvos, kaip jos plaukai. Jeigu mes su ja nebūtume tik draugais, aš būtinai trenkčiau tam rudaakiui vaikinui, nes jis aiškiai rimtu veidu pasiūlė Adelei pasikeisti telefono numeriais, vis su baime žvilgčiodamas į mane. Atsidusęs trumpam juos palikau, o kai raudonplaukė grįžo pas mane su šypsena iki ausų neišlaikęs perskaičiau jos mintis ir supratau, kad tai buvo jos pažįstamas, kuris neseniai grįžo į Lietuvą ir dabar jie atsitiktinai susitiko. Na, šiandien iš tiesų buvo visai nebloga diena, bet staiga išgirdau balsą. Balsas sklido mano galvoje. Jis skleidė labai dideles emocijas. Tai buvo baimė. Girdėjau: negaliu sustoti, kas nors, padėkite! Prašau, padėkite! Staigiai apsidairiau ir su siaubu suvokiau, kad didelis sunkvežimis, važiuojantis labai greitai, negali sustoti. Vairuotoją buvo apėmusi baimė, nes stabdžiai neveikė. O baisiausia tai, kad į gatvę išbėgo maža mergaitė. Ji nematė tiesiai į ją važiuojančio sunkvežimio, nes bandė pagauti kamuoliuką. Nežinau, kodėl, bet žinodamas, kad galiu nespėti, vis vien pabandžiau ją išgelbėti. Mano kūnas judėjo pats. Visi žmonės sustojo šaligatviuose ir niekas nieko nedarė... Tik stovėjo ir žiūrėjo. Kai mergaitė pamatė sunkvežimį, buvo per vėlu. Ji nesugebėjo pajudėti, nes sustingo iš baimės. Jos akyse tvenkėsi ašaros. Vairuotojas bandė kažką padaryti, bet viskas buvo beviltiška. Ir tuo metu, kai visų galvose girdėjau tik tai, jog mergaitei galas, šokau tiesiai priešais sunkvežimį ir nustūmęs išsigandusią mergaitę toliau nuo savęs griūvau ant žemės, o tada tik geltonos automobilio šviesos, Adelės šauksmas, žmonių nusistebėjimas ir mažos mergaitės ašaros... Dar spėjau išgirsti jos atsiprašymą mintyse bei tai, kad atsistočiau ir greičiau bėgčiau iš ten, bet žinojau, kad nesugebėsiu to padaryti, ir paskutinį kartą pažvelgęs jai į akis nusišypsojau ir liepiau jai nekaltinti savęs... Liepiau... Juokinga... Juk žinojau, kad ji negirdi manęs... Niekas manęs negirdi, bet kažkodėl, kai pajutau skausmą... Neapsakomai stiprų skausmą, aš išgirdau mergaitės mintis: tai aš kalta, atleisk man, atleisk... Tada suvokiau, kad aš toks ne vienas... Suvokiau, kad aš niekada nebuvau vienišas... Bet suvokiau tai per vėlai...

   Gimiau kitoks nei kiti... Niekas nežinojo, koks aš iš tiesų... O jei sužinotų, pagalvotų, kad aš išprotėjęs. Aš niekada nenorėjau būti tokiu, bet pastatyti sunkiau nei sulaužyti, todėl susitaikiau. Jeigu reikėtų padaryti tai dar kartą, padaryčiau, nes niekas negimsta heroju, juo tampama, o kai tampi juo, atgal kelio nėra. Aš nesigailiu dėl to, ką padariau, nes esu laimingas išgelbėdamas tą mergaitę. Jeigu tai mano paskirtis, tai viskas gerai, juk gyvenimas nėra toks jau ilgas, kad trumpinti jį dar labiau. Svarbiausia, kad mergaitė išgelbėta, o visa kita, nesvarbu... Net mano paties gyvybė, nes atėjus laikui, vis vien nutiktų kažkas panašaus, juk tokiems kaip man nėra vietos šiame pasaulyje... Tokiems kaip aš nelemta būti normaliais... Tokiems kaip aš lemta būti kitokiais...