Įrašas
Dievas žmogišką būtį užrašė
Labai pasklidais rašmenim,
Kiek bežvelgsi aplinkui –
Suglamžytų juodraščių minios,
Nes ateina diena,
Rodos, viską, ką davęs, atims –
Ant paminklo akmens
Štai vardai jau beveik išsitrynę.
Iš po samanų marškos
Iškyla vaikai ir darbai –
Vardan ko
Rūpestingosios sielos ruseno.
Neskubėk. Juk matau,
Kad ir tu jau labai pavargai.
Lengva derinti žingsnį –
Senutė tursena prie seno...
O jauni lai sau skuba
Ir nešasi šimtą svajingų vilčių,
Kraują, pilną aistros,
Ir tikėjimui atvirą glėbį.
Ar žinai, kad jei leistų
Pradėti gyvenimą vėl iš pradžių,
Tenorėčiau ir vėl
Pamatyt į mane kaip skubėdamas bėgi?
Stovim. Ilsimės.
Gaudome orą abu.
Pastovumas –
Prie finišo trokštamas prizas.
Raukšlių raštas ant kūno
Labai negrabus.
Nebeskaitome jo –
Mintinai žinom turinį visą.