Dėkui, vasara, tau
Dėkui, vasara, tau,
Kad esi tarsi vėtra smarki
Ir į būtį žiūrėt
Tik stebėtoju būnant neleidi,
Tai lietum, tai rasom
Kad kas rytą merki,
O nuo griausmo juokų
Net paširdžiuose aidi,
Kad žinai, kaip it spyną
Praverti jusles,
Išlikimo troškimą
Plačiai atlapoti,
Tarsi būtum skirta
Kraujo giesmei pratęst —
Iš pavasario gylio
Iki rudenio pločio.
Patogu savo jėgą
Matuoti tavim,
Kai sugundai aplenkt
Pievoj margą plaštakę,
Ar nurimus mąstyt
Po žila pilnatim,
Apsimetus, kad krislas
Įkrito į akį.
Prisirankios raumuo
Ne tik švino darbų,
Bet, iš rūbo ištrauktas,
Ir laisvės palaimos.
Dėkui, vasara, tau,
Kad sultingai esu
Ir kad šaką laikytą
Nunokus paleidžiu,
Nes žinau, kad nukrisiu
Į žolę minkštai,
Rasomis ir lietum
Dovanotais apklosi,
O žila pilnatis
Žvelgs į tai iš aukštai —
Be pavasario gylio,
Tik į rudenio plotį.