Laikas sustojo, bet mes judame greičiau, 
Mūsų gyvenimai susieti, bet mes toli, 
Aš galiu tave ranka pasiekti, bet širdies nepaliesiu, 
Nes mes sėdime priešingose pusėse, 
Ir figūrėlių spalvos skirtingos, tu ne su manimi, 
O mano galvoje viskas susimaišė nuo tavo žodžių, 
Tu sakei, kad šiame žaidime nugali tik vienas, 
Nes kai kurie neranda meilės, kai kurie nežino jos, 
Bet skaudžiausia yra ne mylėti be atsako, 
Skaudžiausia būti kartu, bet suprasti, kad būti kartu nelemta. 
Ir tu jau padarei žingsnį į priekį, 
Juk baltieji visada pradeda, 
Ir sudaužei gabalėlį stiklo manyje, 
O aš tikėjau, kad viskas gali būti kaip filme, 
Tikėjau, kad meilė gali būti amžina, 
Bet tu man tik įrodei, kad klydau aš, 
Nes nėra šiame pasauly meilės, tai tik žaidimas, 
Kuriame tik vienas gali tapti nugalėtoju, 
O dėl tokių kaip tu visi tekstai panašūs, 
Apie sudužusią meilę ir vienatvę neišnykusią, 
O juk tu labiausiai bijojai likti viena, 
Tai kodėl nusprendei viską sulaužyti? 
Ir nors meilė dingo, bet žaidimas tęsiasi, 
Figūrėlės dūžta, pabaiga artėja, 
Bet aš suprantu, kad tai paskutinis mūsų raundas, 
Nuo jo rezultatų niekas nepriklauso, 
Nes mes tik žaidžiame kaip visada, 
Šis žaidimas — mūsų gyvenimas, 
Mes figūrėlės, judančios ant šachmatų lentos, 
Ir kuris iš mūsų kris, priklauso tik nuo tavęs, 
Nes aš jau viską praradau, likai tik tu, 
Bet ir tu nusprendei baigti šį žaidimą greičiau, 
Neturiu kur pajudėti, aš vėl vienas, 
O iš tavo lūpų išsklido: 
— Šachas ir matas, 
Šiame žaidime tai pirmas mano pralaimėjimas...